Kai 2014m viduryje atvykau i Jungtine Karalyste apie Brexit dar nelabai kas buvo girdėti. Ar bent jau taip plačiai nebuvo nei kažkokių kampanijų nei dar kažko. Vėliau tuo metu premjeru buvęs Kameronas sužaidė va bank. Tiek daug tikėdamasis, jog duos tautai ir savo skeptikams ko jie nori, tauta nubalsuos, palaikydami jo idėją, o skeptikai ilgam bus nutildyti. Sutiko surengti referendumą dėl Britanijos ateities Europos sąjungoje. Nuo pat referendumo pradžios prasidėjęs ilgas ir daug jėgų, pastangų pareikalavęs projektas vienai pusei pasibaigė fiasko, kiti gi laimėjo. Bet nei viena puse negalvojo, kad tam prireiks tiek laiko ir kad taip ilgai viskas užsitęs. O galiausiai net ir didžiausi Brexit fanai ne tik lauke, kuomet čia pagaliau viskas pasibaigs, bet netgi pakeitė nuomone šiuo klausimu. Ir dar net nepasibaigus viskam, nei vieni nei kiti nebuvo patenkinti susitarimu, kuris nuo vakar dienos visgi tapo realybe. Faktas tas, jog nuo pat 2016m tiek Europos sąjunga tiek pati Britanija puikiai žinojo, jog vienai kitos reikia. Reikia ne tik todėl, kad tapo taip įprasta, jog Britanija yra dalis to didelio, kartais labai ilgai ir sunkiai su daug demokratiniu sunkumu veikiančio aparato dalis. Bet ir todėl, kad nesukurtu preteksto ir kitoms šalims pasekti Britanijos pavyzdžiu. Iš kitos puses reikėjo pateisinti dideli pasitikėjimą iš Brexit salininku gavusiai Britanijos parlamentui su iš pradžių Teresa , vėliau Borisu priešakyje. Bet iš pradžių susitarti reikėjo tarpusavi, o ta padaryti sunku, sunku netgi tada kai jau atrodo, kad lengviau būti negali. Net ir turėdami didžiąja dauguma parlamente, britai niekaip nesutarė kaip ir ko jie nori. Kokiomis sąlygomis nori palikti Europos sąjunga, dėl ko pavyks susitarti, o dėl to net nebus bandoma. Vėliau sekė vienas po kito išstojimo atidėjimai, ministru pasitraukimai, protestai, premjeru pokyčiai ir pagaliau. 2020m sausio mėnesį Britanija pagaliau išstojo iš Europos sąjungos su metu pereinamuoju laikotarpiu. Metai tam, kad pagaliau ne tik duotu laiko išspręsti ginčus dėl to, kur abiem puses „skauda“ bet ir duoti laiko pasiruošti pokyčiams. Ir nors atrodytu metai daug laiko, jo neužteko. Tik paskutinėmis gruodžio dienomis pavyko susitarti dėl to, ką galima pavadinti „kažko gavo abi puses“. Ir žinoma tam visiškai nepadėjo Covid – 19 pandemija. Tačiau net ir be pandemijos ilgas visas procesas parode, jog čia lengva nebus. 2021 sausio 1. Britanija galutinai išstojo iš Europos sąjungos ir tai daugumai šalių piliečių taps problema. Ypač taip vadinamai rytu blokui. Lietuviai, Lenkai, Bulgarai, Rumunai nuo šiol bus lygus kaip ir trečiųjų šaliu piliečiai. Žino yra keli BET. Jau gyvenantis čia iki šių metu pradžios ir toliau ta galės daryti be jokiu dideliu problemų. Tai pat jie galės atsivežti savo gimines. Tačiau tie, kurie čia niekada dar nebuvo, turės surinkti bent 70 balu, kad tai galėtu padaryti. Ką tai išspręs? Teoriškai tai turėtu padėti i šaly pritraukti aukštesnės kvalifikacijos darbuotoju arba bent jau žmonių kurie nebus socialines sistemos išnaudotojai. Taškai bus suteikiami už nemažai dalyku, tačiau pagrindiniai, išsilavinimas, kalbos mokėjimas, numatoma metine alga ir panašus dalykai. Nors daugumai ypač vyresniu bei i pagalbini darbą pretenduojančiai grupei sudarys problemų. Tai neturėtu būti problema tiems, kurie čia nori daryti karjera ir taikys i kažką daugiau nei „sezonas braškėse“. Vėlgi iš kitos puses tai sudarys tam tikru problemų ir Europos šalių piliečiams kurie jau gyvena Britanijoje ir toliau tai darys. Nuo šiol Europoje nebegalios sveikatos draudimas iš Britanijos, reikės draustis privačiai. Bus mažų problemų ir su masinu draudimais didesnis popierių pildymas turint verslo reikalu. Koks bus pokytis iš tos puses „geriau ar blogiau?“ galima bus pasakyti tikriausiai dar ne artimiausiu metu, juolab kad prireiks laiko, jog Britanija atsigaus po milijardus vis dar kainuojančios Covid-19 pandemijos ir ja paliekančių arba bankrutuojančių įmonių. Asmeniškai manau, kad galėjo viso to gal ir nebūti, tačiau laimingas, kad pagaliau tai pasibaigė, o gal tiksliau pagaliau prasidėjo.